145 psalmė

145 psalmė

Trumpai. 145 psalmė parašyta abėcėle: hebrajiškai kiekviena jos eilutė prasideda vis kita raide, nuo pirmos iki paskutinės. Tokių psalmių Biblijoje yra ir daugiau, bet šita – paskutinė ir pati keisčiausia, nes joje trūksta vienos raidės. Kodėl, žydų išminčiai ir Biblijos tyrinėtojai svarsto iki šiol.

O svarbiausia net ne tai. Psalmė sako, kad Dievas geras kiekvienam ir gailestingas visiems savo kūriniams. Iš to lengva padaryti išvadą: nesvarbu, kaip gyvenu, Dievas vis tiek bus geras man. Perskaičius psalmę iki galo, ta išvada nebeatrodo tokia saugi. Ir dar: kur lietuviškai parašyta, kad Dievas „lėtas pykti“, hebrajiškai stovi „ilganosis“.

Straipsnis parengtas pagal Marijos radijo laidą „Šventadienio žinia“ (2026 m. rugsėjo 19 d.), kurioje kun. Algirdas Akelaitis ir kun. Gintas Petkevičius nagrinėjo sekmadienio skaitinius. Keli faktai pridėti iš kitų šaltinių.

Biblijos maldynas

Psalmynas – Senojo Testamento knyga, kurioje surinkta 150 maldų ir giesmių. Hebrajiškai ji vadinama „Tehilim“ – „šlovinimai“, o žodis „psalmė“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškė giesmę, giedamą pritariant styginiu instrumentu. Psalmyne yra visko: džiaugsmo ir skundo, padėkos ir atgailos, net pykčio. Psalmėmis meldėsi Izraelis, jomis meldėsi Jėzus, jomis kasdien meldžiasi Bažnyčia – iš čia ir atliepiamoji psalmė per Mišias.

145 psalmė yra beveik pačioje knygos pabaigoje ir išsiskiria keliais dalykais. Tai paskutinė psalmė, kurios antraštėje įrašytas Dovydo vardas. Po jos lieka tik penkios baigiamosios, ir kiekviena jų hebrajiškai prasideda ir baigiasi žodžiu „Aleliuja“. Tai vienintelė psalmė, kurios antraštėje parašyta „tehila“ – „šlovinimas“ (mūsų vertime – „Himnas“). To paties žodžio daugiskaita ir yra visos knygos pavadinimas. Ir tai gryna šlovės giesmė: Dievo joje nieko neprašoma. Psalmininkas tik vardija – aukštinsiu, garbinsiu, šlovinsiu, mąstysiu, skelbsiu. Beveik kaip litanija.

Jei kur nors ją rasi pavadintą 144 psalme, tai ne klaida. Graikiškame Biblijos vertime, iš kurio numeraciją perėmė ir lotyniškoji Vulgata, 9 ir 10 psalmės sujungtos į vieną, todėl toliau beveik visų psalmių numeriai vienetu mažesni. Liturginiuose leidiniuose dažnai rašomi abu: Ps 145✦ (144).

Malda nuo A iki Ž

Hebrajų abėcėlėje – 22 raidės. Abėcėlinėje psalmėje pirmoji eilutė prasideda pirmąja raide (alef), antroji – antrąja (bet), trečioji – trečiąja (gimel) ir taip iki paskutinės (tav). Išvertus šis raštas dingsta, todėl lietuviškoje Biblijoje jo nematyti.

Kam to reikėjo? Pirma, taip lengviau išmokti atmintinai. Antra, abėcėlė reiškia pilnatvę: Dievas šlovinamas „nuo A iki Ž“ – visomis raidėmis, iš kurių sudaromi visi žodžiai.

Tokių psalmių Psalmyne yra devynios: 9, 10, 25, 34, 37, 111, 112, 119 ir mūsų 145-oji, paskutinė iš jų. Rekordininkė – 119 psalmė: kiekvienai raidei joje skirta po aštuonias eilutes, iš viso 176.

Kur dingo raidė nun?

Taigi eilučių turėtų būti 22. Hebrajiškoje Biblijoje jų yra 21. Po 13 eilutės, kuri prasideda raide mem, iškart eina 14-oji, prasidedanti raide samech. Tarp jų trūksta raidės nun – mūsiškės N.

Rabinų atsakymas: praleista tyčia. Talmude, senajame žydų išminčių aiškinimų rinkinyje, klausiama tiesiai: kodėl psalmėje nėra nun? Todėl, kad iš tos raidės prasideda skaudus pranašo Amoso sakinys apie kritusią ir nebeatsikelsiančią Izraelio tautą (Am 5,2✦). Tokio žodžio psalmininkas nenorėjo net ištarti.

Bet raidė vis tiek sugrįžta. Kita eilutė sako, kad Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia palaužtus (Ps 145,14✦), o hebrajiškai „klumpantieji“ prasideda kaip tik ta nun. Nuosprendžiui psalmininkas tos raidės nedavė, paguodai davė. Kun. A. Akelaičiui šis aiškinimas atrodo gražiausias iš visų.

Tyrinėtojų atsakymas: eilutė buvo, tik dingo. Trūkstama nun eilutė yra senajame graikiškame Biblijos vertime ir psalmių ritinyje, rastame prie Negyvosios jūros. Lietuviškuose leidimuose ji dažnai įrašyta kaip antroji 13 eilutės pusė: Viešpats ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais.

Tik neaišku, ar taip buvo nuo pradžių. Vieni mano, kad eilutė pasimetė perrašinėjant, kiti – kad ją vėliau kažkas pridėjo, norėdamas užlopyti spragą. Vieno atsakymo nėra iki šiol.

Karalius ir jo karalystė

Laidoje kun. Gintas Petkevičius atkreipė dėmesį, kad pagrindinis šios psalmės motyvas – Dievo karalystė. Šį junginį įpratę sieti su Evangelijomis, o čia jis skamba jau Senajame Testamente. Psalmė prasideda žodžiais „Aukštinsiu tave, mano Dieve ir Karaliau“. O ši giesmė priskiriama karaliui Dovydui: karalius Dievą vadina savo Karaliumi.

Karalystė sutelkta pačiame psalmės viduryje, 11–13 eilutėse. Hebrajiškai čia keturis kartus pavartotas žodis „malchut“ – karalystė (mūsų vertime jis išverstas ir „karalyste“, ir „viešpatavimu“). O dabar – abėcėlės žaidimas. Šių trijų eilučių pirmosios raidės yra kaf, lamed ir mem. Perskaityk jas atbulai – M, L, K – ir gausi „melech“, hebrajiškai „karalius“.

Ką tai reiškia mums? Susitikti su Dievu – tai ne pasiimti jį į savo karalystę, o ateiti į jo. Jėzaus mokiniai nuolat bandė jį įtraukti į savo pasaulį: Mesijas, jų manymu, turėjo išvaduoti tautą iš okupacijos (plg. Apd 1,6✦). Jėzus iš to vis išsisukdavo ir kvietė juos į savo karalystę. Dievo negalima pasiimti kaip daikto ir naudoti kaip įrankio. Galima tik nusilenkti jo tvarkai, net kai ji sunkiai suprantama. Tą sekmadienį ši mintis skambėjo ir Evangelijoje apie darbininkus vynuogyne (Mt 20,1–16✦), kur paskutinieji tampa pirmi.

Ilganosis Dievas

„Atlaidus ir gailestingas yra Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo“ (8 eil.). Beveik tais pačiais žodžiais Dievas pats save apibūdino Mozei ant Sinajaus kalno (Iš 34,6✦). Biblijoje jie kartojami ne kartą, o pranašas Jonas net pyko ant Dievo būtent dėl šios jo savybės, kai šis pasigailėjo priešų sostinės Ninevės (Jon 4,2✦).

Bet hebrajiškai „lėtas pykti“ skamba kitaip. Vienas dažniausių hebrajiškų žodžių, reiškiančių pyktį, – „af“ – pažodžiui reiškia nosį. Apie supykusį sakoma, kad jam „užkaito nosis“: pagalvok, kaip įniršęs žmogus šnopuoja. O „lėtas pykti“ hebrajiškai yra „erech apajim“, pažodžiui – „ilganosis“.

Laidoje abu kunigai prisiminė, kaip šią vietą jiems aiškino tas pats hebrajų kalbos dėstytojas. Pirmoji jo teorija: Dievas plačiašnervis – kad ir kiek šnopuotų, plačiose šnervėse oras neįkaista. Po dešimties metų teorija patobulėjo: supykusiam žmogui pirmiausia parausta nosis, o ilga nosis parausta ne iš karto. Tavo nosis parausta akimirksniu, ir tu jau puoli ką nors daryti iš pykčio. Dievo nosis ilgesnė – jam reikia daugiau laiko, kol pyktis virsta sprendimu. Kunigai pajuokavo, kad tada Dievas truputį primena Buratiną.

Juokas juokais, bet mintis rimta. Tokie žmogiški Dievo vaizdai Biblijoje kalba ne apie išvaizdą, o apie charakterį: Dievas ne toks kaip mes. Jį galima ilgai erzinti, jo kantrybė didelė.

Arti – bet kam?

Pirmoje psalmės pusėje viskas skamba labai plačiai: Viešpats „geras kiekvienam“ ir „gailestingas visiems savo kūriniams“ (9 eil.). Čia ir gimsta ta išvada, kurią taip lengva padaryti: nesvarbu, kaip gyvenu, man vis tiek bus atleista. Laidoje kunigai perspėja – atsargiai. Antroji psalmės pusė tą plotį siaurina, ir beveik kiekvienas paskesnis sakinys jau turi sąlygą.

Viešpats „yra arti kiekvienam, kas jo šaukiasi“ (18 eil.). Ir ne bet kaip: mūsų vertimuose rašoma „nuoširdžiai“, o hebrajiškai – „tiesoje“. Kun. A. Akelaičio manymu, skirtumas didelis. Nuoširdžiai Dievo šauktis gali bet kas, net diktatorius, kuris Dievą laiko savo įrankiu. Širdis – prastas matas: jei aš neteisus, neteisi ir mano širdis. „Kvailys sau širdyje sako: ‚Dievo nėra!‘“ (Ps 14,1✦) – ir sako visiškai nuoširdžiai. Tiesa – ne mano jausmas, o Dievo tiesa. Kas ją atpažįsta, tas žino, kad kartais ji reikalauja palikti savo kelią ir pasukti į Dievo.

Toliau – tas pats. Dievas tenkina norus ne visų, o tų, „kurie jo pagarbiai bijo“ (19 eil.), ir saugo kiekvieną, „kas jį myli“ (20 eil.). O pačioje pabaigoje pirmą kartą visoje psalmėje nuskamba šaltas žodis: „bet nedorėlius jis sunaikins“. Tą patį žodį randame ir Izaijo knygoje: „Tepalieka nedorėlis savąjį kelią“ (Iz 55,7✦). Pikto kelias veda į pražūtį, todėl jį ir reikia palikti. Per Mišias šitos pabaigos negirdime: atliepiamajai psalmei parenkamos vos kelios eilutės, ir griežtosios tarp jų nėra. Visą psalmę tenka perskaityti pačiam.

Ir dar vienas perspėjimas: Dievo gerumas – ne sandėris. Vienas žmogus kunigui skundėsi: „Aš gi aukoju per rinkliavas – kodėl Dievas neišklauso mano maldų?“ Tarsi Dievui būtų sumokėta. Bet net savo atsivertimo negalima paversti įrankiu, kuriuo Dievas supančiojamas. Jo dosnumas – ne leidimas toliau nuodėmiauti (Rom 6,1–2✦), o kvietimas keisti savo kelius.

Keli faktai

Tris kartus per dieną. 145 psalmė – pagrindinė žydų maldos „Ašrei“ dalis, o ši malda kalbama tris kartus per dieną. Talmude rašoma, kad kas kasdien tris kartus kalba šią psalmę, gali būti tikras dėl vietos ateinančiame pasaulyje. Kodėl būtent ją? Nes ji parašyta abėcėle ir joje yra eilutė „Atveri savo ranką, patenkini kiekvieno gyvūno troškimą“ (16 eil.). Šią eilutę žydų maldos taisyklės liepia ištarti ypač susikaupus – kas išsiblaškė, turi ją pakartoti.

Su priegiesmiu. Kumrano psalmių ritinyje po kiekvienos šios psalmės eilutės įrašytas tas pats priegiesmis: „Palaimintas Viešpats ir palaimintas jo vardas per amžių amžius.“ Taip psalmė skamba kaip litanija su atsakymu, beveik kaip mūsų atliepiamoji psalmė.

Malda prie stalo. 15–16 eilutės („Visų akys žvelgia į tave su viltimi…“) šimtmečius kalbamos prieš valgį. Tradicinė lotyniška malda prieš valgį jomis ir prasideda: „Oculi omnium“ – „Visų akys“. Kai kuriose Kembridžo universiteto kolegijose ji iki šiol skaitoma prieš vakarienę, o grigališkajame chorale šios eilutės giedamos per Dievo Kūno ir Kraujo iškilmę.

Kaip ją melstis: kryžius ir langas

Laidoje kun. Gintas Petkevičius papasakojo, kaip psalmes skaityti mokė Jeruzalėje daugiau nei penkiasdešimt metų tarnaujantis pranciškonas. Pasidėk priešais save kryžių ir atsisėsk prie lango. Kai psalmė į Dievą kreipiasi „tu“, žiūrėk į kryžių. Kai apie jį pasakoja („jis“), žiūrėk pro langą, į pasaulį. Pirmu atveju kalbi Karaliui į akis, antru – pasakoji kitiems, kokia jo karalystė.

145 psalmė tam tinka kaip reta, nes „tu“ ir „jis“ joje nuolat keičiasi:

• į kryžių, kur psalmė kreipiasi „tu“: 1–2, 4–7, 10–13a, 15–16 eilutės;
• pro langą, kur pasakoja apie „jį“: 3, 8–9, 13b–14, 17–21 eilutės.

Skaityk garsiai. Tekstas duoda žodžius, bet ne toną – toną jam suteiki tu. Visa psalmė užtruks vos kelias minutes.